"Ar galima paglostyti?..."

Jeigu šuo elgiasi maždaug normaliai - tai pakankamai dažnas vaikų klausimas. Ir negali jų kaltinti - vykdoma masinė akcija per mokyklas, kad pamačius šuniuką reikia paklausti. Tačiau 99% atvejų mano atsakymas yra neigiamas. Nes.... dažniausiai mes su šunimi būname maždaug toje pačioje teritorije, ir sutinkame maždaug tuos pačius vaikus. O vaikai paprastai būna ne po vieną - juk daug smagiau žaisti keliese. Taigi turime situaciją - leidus paglostyti šuo yra apspintamas iš visų pusių ir dešimt ar ir daugiau rankyčių su mažais kibiais pirščiukas panyra į šuns kailį. Kitą kartą jums pasirodžius horizonte vaikai entueztingai pasileidžia link jūsų, nes čia tas šuo, kurį GALIMA glostyti. Ir taip kartojasi kiekvieną kartą. Kartais jūs skubate, kartais šuo negaluoja - vaikams tai nerūpi. Jie jau nebeklausia, ar galima paglostyti - juk gi jau leidote, ir jie jį glostė ir vakar, ir prieš savaitę, ir prieš mėnesį. Kaip tai skamba? Manęs tokia perspektyva nežavi, todėl aš leidžiu paglostyti tik tais atvejais, kai žinau, jog šita situacija nepasikartos.

Pirmiausia aš galvoju apie šunį - kiekvieną kartą išėjus į kiemą užpuola iš visų pusių triukšmaudami, lenda ir kartais papeša. Tikrai ne visiems šunims tai patinka. Priklausomai nuo šuns charakterio jis gali bandyt kažkaip vengti ar pradėti gintis aktyviai - pvz., urgzdamas ar šiepdamas dantis. Jūs tikrai norite turėti šunį, kuris nepakenčia vaikų ir prevenciškai pradeda urgzti juos pamatęs? Kitu variantu - jeigu šuo labai džiaugiasi tokiu dėmesiu - galite turėti šunį, kuris pamatęs vaikus iš visų jėgų pas juos veržiasi. Bet tai nebūtinai yra jį pažįstantys vaikai, ir jau tik jūsų reikalas, kaip jį išlaikyti.

Iš vaikų pusės - leidimas paglostyti irgi nėra vien tik teigiamas dalykas: jie mokosi eiti į kontaktą su nepažįstamais šunimis, dalis jų tiesia ranką ne tik kad nesulaukę leidimo, bet ir nepabaigę klausimo. Ar net ir gavę neigiamą atsakymą - paklausimas, ar galima paglostyti, iš klausimo tampa rutinine fraze, kurią turi pasakyti prieš paliesdamas.

Taip pat paplitęs stereotipas, kad jeigu šuns neleidžia glostyti - jis agresyvus. Šuo nėra pliušinis žaisliukas. Jis gali NENORĖTI būti glostomas. Yra šunų, kurie nemėgsta būti liečiami, yra šunų, kurie nepasitiki svetimais, yra šunų, kurie jau užknisti vaikų. Tai yra gyvas padaras, ir kaimynystėje gyvenančio vaiko momentinis noras paglostyti šunį tikrai nėra aukščiau už šuns gerovę.