Kodėl šuniui reikalinga dresūra

Įsigiję didelės veislės šunį žmonės žino, kad šunį dresuoti reikia, ir ieško jam mokyklos. Nueina mėnesį ar du, sąraše prie punkto "dresūra" padeda pliusą, ir jaučiasi viską padarę. Įsigijusių mažos veislės šunį sąraše punkto "dresūra" nėra apskritai. Taigi, maži šunys visai nėra dresuojami, o didelių dresūra baigiasi "pliusiuku". Taip yra nes, kad šeimininkui nėra aišku, kodėl - ir ar apskritai - reikia dresuoti šunį. Taigi, kad tai yra - dresūra? Pirmiausia - kontakto tarp šuns ir šeimininko kūrimas. Labai dažnai šuo gyvena ne kartu su šeimininku, o šalia jo - išvestas į lauką visą laiką kažkur veržiasi, visai ar beveik visai nežaidžia su šeimininku, paleidus be pavadžio jo neįmanoma prisišaukti, kartkartėmis pabėga. Tai yra, šeimininkas išveda šunį į lauką ir rūpinasi, kaip jį sveiką ir gyvą parsivesti atgal, o šuo stengiasi išnaudoti visas esančias ir nesančias progas gerai praleisti laiką - kažką pauostyt, kažkur nubėgti, pažaisti su kitu šunim ar pasipjauti. Šeimininko šuns interesų rate nėra. Jis atlieka tik tarno vaidmenį - paduoda maisto ir vandens, išveda į lauką, pakaso pilvą, galbūt kartais pažaidžia, jeigu šuo su tuo sutinka. Visai ne kaip skamba, tiesa? Galiu jus tik nuliūdinti, kad šuo situaciją mato būtent taip. Jis nesijaučia priklausomas nuo šeimininko, kad tik šeimininko gera valia užtikrina jo sotų gyvenimą.
Šita situacija visiškai nepriklauso nuo šuns dydžio. Skiriasi tik priemonės, kurias naudoja šeimininkai: kad būtų įmanoma išlaikyti šunį, dideliems šunims dedamas griežtas antkaklis, o mažiems tiesiog leidžiama tempti. Jeigu šuo elgiasi agresyviai, dideliam yra dedamas antsnukis, mažas esant reikalui paimamas ant rankų. Tai yra, naudojami skirtingi tos pačios problemos apėjimo būdai. Būtent apėjimo, o ne sprendimo. Praktiškai universalus visų problemų sprendimo būdas yra kontakto tarp šuns ir šeimininko sukūrimas. Iš tiesų tai nėra panacėja, bet tai yra pirmas žingsnis link susikalbėjimo. Dresūros metu tiek šuo, tiek šeimininkas mokosi bendrauti tarpusavyje. Šeimininkas mokosi pasakyti taip, kad šuo suprastų, ko iš jo norima, o šuo - suprasti, ko nori šeimininkas, klausyti jo. Ir abu mokosi smagiai leisti laiką kartu.
Kartais šeimininkai sako: "man su juo neįdomu, jis tik uostinėja visą laiką", "aš niekur negaliu su juo nueiti, nes jis ...". Taip jie aktyvų (sprendžiantį) vaidmenį atiduoda šuniui. Jeigu šeimininkas nieko nepasiūlo šuniui, šuo šeimininkui nieko nesiūlo - jis pats susiranda sau veiklos.