Ne šuo piktas - aš bijau

Vesdamas seminarą Fabrizio Coppola pasakojo savo asmeninę istoriją, kaip jis pats pradėjo dirbti su šunimis. Istorija verta dėmesio, todėl pabandysiu kaip supratau ir kiek atsimenu ją čia atpasakoti.

Kažkada prieš 20 m. mokiausi pilotuoti lėtuvus karinėje mokykloje. Teritorijoje buvo voljerai, kur gyveno tarnybiniai šunys. Aš vis praeidavau pro juos - man patiko šunys ir norėjau išmokti dirbti su jais. Vieną dieną apie tokį savo norą pasakaiu atsakingam karininkui. Šis sutiko:

- Gerai. Bet pirmiausia turi tapti savas jiems. Taigi nuo šiol valysi voljerus.

Tokia buvo pati pradžia. Ten buvo du visiškai vienodi Vokiečių aviganiai. Man buvo pasakyta, kad vienas iš jų yra labai draugiškas, o kitas - piktas. Su pirmuoju mes iš karto tapom labai geri draugai, o antrasis, man besiartinant prie jo voljero, visada piktai puldavo mane. Tik tiek, kad tai buvo dresuotas šuo - aš jam liepdavau eiti į vietą, ir jis paklusdavo tam. Bet valydamas jo voljerą visą laiką su baime dairydavausi per petį.

Vieną dieną, kaip ir paprastai, nuėjau išvalyti to pirmojo šuns, su kuriuo buvom geri draugai, voljero.

- O, labas! - matau, kad jis nesidžiaugia mano atėjimu. - Kas tau šiandien? Nenusiteikęs žaisti? Tada eik į vietą ir netrukdyk man.

Išeinantį iš voljero mane pasitiko kinologai ir įteikė šunų mokymui apsaugai ("fasui") skirtą rankovę. Nesuprasdamas klausiamai pasižiūrėjau į juos.

- Mes sukeitėm šunis kol Tavęs nebuvo...

Nors tai buvo prieš dvidešimt metų, net ir dabar prisiminus kūnas nueina pagaugais. Tai buvo tas "piktasis" šuo, bet šį kartą jis manęs nepuolė. Ne šuo buvo kitoks - aš buvau kitoks.