Apie urzgimą ir emocijų raišką

Pastebėjusi eilinį šuns perspėjimą kitam šuniui urzgimu - susimėčiau. Ta "idėja", kad urzgimas nėra asmeninis įžeidimas, tai - emocijų išraiška. Šitą suprantu ir viskas su tuo gerai. Bet kadangi tai ne vienintelė šių laikų mintis, užsikabinau ir už žmogaus santykio su šunimi lyginimo su žmonių santykiais tarpusavyje. Nu va - eina koks žalias jaunimėlis, kabinėjasi prie kitų gatvėje, keiksmažodžių daugiau negu žodžių.... Taip, tai irgi nėra asmeninis įžeidimas kiekvienam pasiųstajam, tai - tik jų emocijų raiška. Bet..... O kodėl tada toks elgesys visuomenėje sunkiai toleruojamas? Ir kodėl analogiškas turėtų būti toleruojamas iš šuns? Nes jis kitaip negali / nemoka? Taigi reikia mokyt! Ta chebra irgi nemoka. Standartiniu smurto atveju tarp žmonių koks yra pagalbos planas? Didinti tolerancijos ribas, pakantumą kitiems ir jų veiksmams bei ieškojimas kitų, socialiai priimtinesnių būdų išreikšti pykčiui, nepasitenkinimui, etc. (labai bendrais bruožais, atsiprašau specialistų). Nu? Jeigu jau mes taip sužmoginame šunis ir santykį su jais, kodėl šitas pats negalėtų būti pritaikyta? Brėžiam ribas, koks elgesys netoleruojamas nutraukiant jį, didinam pakantumą ir parodom, kad savo nepasitenkinimą galima išreikšti ir kitais būdais. Man labai patiko šiom dienom perskaityta vienos mamos, auginančios aštuonis tiek savo, tiek "ne savo" vaikus, mintis: "namuose galioja viena taisyklė: nepatinka - apeik". Būtent - apeik, pasitrauk, ignoruok... Nebūtina kiekviena pasitaikiusia proga kipti į atlapus.
Tai va. Urzgimas nėra asmeninis įžeidimas, tai - emocijų išraiška. Bet tai visai nereiškia, kad jis turi būti priimamas kaip norma. Kai vienas pyplius smėlio dėžėj atbėgęs trenkia kitam, nes pastarasis paėmė jo kibirėlį, kažkodėl nesakom "čia nieko asmeniško, jis tik taip išreiškia savo pyktį ir nenorą dalintis".